Žemė yra apvali pirmiausia dėl gravitacijos. Formuojantis planetai, jos masė traukė medžiagą centro link iš visų krypčių. Pakankamai dideliame kūne ši trauka ilgainiui nugali uolienų gebėjimą išlaikyti milžiniškus nelygumus, todėl planeta artėja prie energetiškai stabilios rutulio formos. Maži asteroidai gali likti kampuoti, bet Žemė tam per masyvi.
Vis dėlto Žemė nėra tobulas rutulys. Sukimasis ją šiek tiek suplokština ties ašigaliais ir išpučia ties pusiauju, kalnai bei vandenynų įdubos sukuria reljefą, o netolygiai pasiskirsčiusi masė keičia gravitacijos lauką. Kasdienėje kalboje „apvali“ yra teisinga, tačiau tiksliems matavimams naudojamos elipsoido ir geoido sąvokos.
- Gravitacija traukia planetos medžiagą bendro masės centro link.
- Žemės sukimasis sukuria nedidelį pusiaujinį išsipūtimą.
- Žemės kreivumą patvirtina astronomija, navigacija ir palydovai.
- Tiksli forma aprašoma ne vien rutuliu, bet ir elipsoidu bei geoidu.

Gravitacija formuoja beveik rutulišką planetą
Planeta susidarė iš aplink jauną Saulę skriejusios medžiagos. Dalelės ir didesni kūnai susidurdavo, jungdavosi, o augančio kūno gravitacija pritraukdavo dar daugiau medžiagos. Gravitacija neveikia tik „žemyn“ kaip kambaryje: planetos mastu „žemyn“ visur reiškia kryptį link jos masės centro.
NASA „Space Place“ paaiškinime planetos forma lyginama su trauka iš visų pusių centro link. Kai kūnas tampa pakankamai didelis, jo savoji gravitacija išlygina didžiausius išsikišimus ir medžiaga pasiskirsto beveik simetriškai aplink centrą.
| Kūno savybė | Poveikis formai | Pavyzdys |
|---|---|---|
| Maža masė | Gravitacija per silpna išlyginti tvirtą uolieną | Daugelis netaisyklingų asteroidų |
| Didelė masė | Savoji gravitacija nugali ilgalaikį medžiagos standumą | Planetos ir didesnės nykštukinės planetos |
| Skysta ar plastiška medžiaga | Lengvai persiskirsto pagal gravitacijos lauką | Ankstyva įkaitusi planeta ir vandenynai |
| Greitas sukimasis | Didina išsipūtimą ties pusiauju | Ryškiai matoma Jupiteryje ir Saturne |
Rutulys ypatingas tuo, kad esant vienodam atstumui nuo centro jo paviršius gali būti gravitaciškai subalansuotas. Jei milžiniškas iškilimas būtų per aukštas, jo svoris ir slėgis deformuotų pagrindą. Uoliena žmogaus gyvenimo trukmės mastu atrodo kieta, tačiau geologiniais laikotarpiais ir dideliame slėgyje ji gali lėtai tekėti bei deformuotis.
- Medžiagos debesyje atsiranda tankesni telkiniai.
- Jų gravitacija pritraukia naujas daleles ir kūnus.
- Auganti protoplaneta kaista nuo smūgių ir vidaus procesų.
- Medžiaga persiskirsto centro link ir stambūs nelygumai mažėja.
- Susidaro beveik rutuliškas, sluoksniuotas planetos kūnas.

Sukimasis Žemę šiek tiek suplokština
Žemė sukasi apie ašį, todėl pusiaujo sritys per parą nueina ilgesnį kelią nei vietos prie ašigalių. Sukimosi poveikis šiek tiek priešinasi gravitaciniam traukimui centro link. Dėl to pusiaujo spindulys yra didesnis, o ašigalinis – mažesnis: planeta artimesnė paplokščiam sukimosi elipsoidui nei tobulam rutuliui.
Visuotinė lietuvių enciklopedija pateikia maždaug 6378,1 km pusiaujinį ir 6356,8 km ašigalinį pusašius. Jų skirtumas siekia apie 21,3 km. Tai daug kasdieniu mastu, bet tik maždaug trečdalis procento planetos spindulio, todėl iš toli Žemė atrodo labai apvali.
| Rodiklis | Apytikslė vertė | Ką rodo |
|---|---|---|
| Pusiaujinis spindulys | 6378,1 km | Atstumas iki paviršiaus ties pusiauju |
| Ašigalinis spindulys | 6356,8 km | Atstumas iki paviršiaus ties ašigaliu |
| Spindulių skirtumas | Apie 21,3 km | Pusiaujinis išsipūtimas |
| Vidutinis spindulys | Apie 6371 km | Patogus bendras planetos dydžio matas |
| Pusiaujo ilgis | Apie 40 075 km | Šiek tiek ilgesnis už dienovidinio apskritimą |
Žemės paviršius dar turi kalnus, slėnius ir vandenynų dubumas, tačiau jų aukštis menkas, palyginti su 6371 km vidutiniu spinduliu. Jei Žemę sumažintume iki lygaus gaublio dydžio, net Himalajai būtų labai plonas nelygumas. Todėl frazė „kalnai įrodo, kad Žemė ne apvali“ painioja bendrą kūno formą su paviršiaus reljefu.
- Rutulys – paprasčiausias bendras modelis.
- Sukimosi elipsoidas įtraukia paplokštumą ties ašigaliais.
- Geoidas aprašo gravitacijos nulemtą vidutinio jūros lygio paviršių.
- Topografinis paviršius dar prideda kalnus, slėnius ir vandenyno dugną.

Kreivumą rodo kasdieniai stebėjimai
Žemės kreivumui pamatyti nereikia vien kosminės nuotraukos. Tolstant laivui už horizonto, pirmiausia dingsta jo korpusas, o aukščiausios dalys lieka matomos ilgiau. Pakilus į aukštesnę vietą horizontas nutolsta ir galima vėl pamatyti daugiau objekto. Plokščiame paviršiuje, esant skaidriam orui, objektas tik tolygiai mažėtų.
Mėnulio užtemimo metu Žemė meta apskritą šešėlį į Mėnulį. Rutulys iš bet kurios krypties meta apskritą šešėlį, o plokščias diskas taip elgtųsi tik stebint tam tikru kampu. Skirtingose platumose taip pat matomos skirtingos žvaigždės, o Šiaurinės žvaigždės aukštis virš horizonto kinta keliaujant į šiaurę ar pietus.
| Stebėjimas | Ką matome | Kodėl tai dera su apvalia Žeme |
|---|---|---|
| Tolstantis laivas | Korpusas dingsta pirmiau už stiebą | Paviršius užstoja žemesnę dalį |
| Mėnulio užtemimas | Žemės šešėlio kraštas yra apskritas | Rutulys taip atrodo iš įvairių krypčių |
| Žvaigždžių padėtis | Kinta su geografine platuma | Stebėtojo horizonto kryptis keičiasi ant kreivo paviršiaus |
| Saulėlydžio laikas | Aukštesnėje vietoje Saulė matoma ilgiau | Horizontas pasislenka toliau |
| Laiko juostos | Skirtingose ilgumose tuo pačiu metu skiriasi paros metas | Saulė apšviečia tik dalį gaublio |
Atmosferos refrakcija gali šiek tiek išlenkti šviesos kelią ir pakeisti tolimo objekto vaizdą, todėl vienas atsitiktinis telefono priartinimas nėra tikslus eksperimentas. Patikimi įrodymai gaunami kartojant stebėjimus, žinant aukščius bei atstumus ir atsižvelgiant į oro sąlygas.
- Pasirinkite aiškiai matomą tolimą objektą prie vandens.
- Stebėkite jį iš žemo, tiksliai žinomo aukščio.
- Pakilkite aukščiau ir palyginkite matomą objekto dalį.
- Pakartokite skirtingomis oro sąlygomis.
- Rezultatą lyginkite su geometrine horizonto prognoze.

Astronomija leido išmatuoti Žemę
Dar gerokai prieš palydovus žmonės Žemės formą nustatė pagal dangaus kūnų judėjimą ir šešėlius. Senovės graikų mokslininkas Eratostenas palygino vidurdienio šešėlių kampus dviejuose skirtinguose miestuose. Žinant atstumą tarp jų, kampų skirtumas leido apskaičiuoti viso apskritimo ilgį.
NASA ekspertės apžvalgoje primenama, kad senovės stebėtojai apvalumą suprato iš žvaigždžių, Saulės judėjimo ir šešėlių skirtingose vietose. Vėliau kelionės aplink pasaulį praktiškai patvirtino, kad plaukiant viena kryptimi galima grįžti iš kitos.
| Metodas | Koks matavimas naudojamas | Ką galima nustatyti |
|---|---|---|
| Šešėlių kampai | Saulės aukštis tuo pačiu metu skirtingose vietose | Žemės apskritimo ilgis |
| Žvaigždžių aukštis | Dangaus poliaus padėtis virš horizonto | Geografinė platuma |
| Mėnulio užtemimai | Žemės šešėlio forma ir dydis | Apvali forma ir santykiniai dydžiai |
| Apiplaukimas | Nuoseklus judėjimas ta pačia kryptimi | Uždaras planetos paviršius |
| Trianguliacija | Kampų ir bazinių atstumų tinklas | Regioninį kreivumą ir dydį |
Plokščiame žemėlapyje maršrutai kartais atrodo išlenkti, nes sferinio paviršiaus negalima be iškraipymų perkelti į plokštumą. Lietuviškoje kartografinių projekcijų apžvalgoje aiškinama, kad kiekviena projekcija neišvengiamai kitaip iškraipo formas, plotus, atstumus ar kryptis. Žemėlapio iškraipymas nėra Žemės formos įrodymo paneigimas.
- Vienu metu matuojami šešėliai leidžia patikrinti kreivumą be kosminės technikos.
- Žvaigždžių padėties kitimas padeda nustatyti platumą.
- Didžiojo rato maršrutas gaublyje dažnai yra trumpiausias.
- Skirtingi metodai duoda tarpusavyje suderinamus rezultatus.

Palydovai ir geodezija patvirtina tikslią formą
Šiuolaikiniai palydovai ne tik fotografuoja Žemę. Jų orbitos, radijo signalų sklidimo laikas, lazerinis nuotolio matavimas ir gravitacijos pokyčiai leidžia labai tiksliai nustatyti planetos dydį bei formą. GNSS imtuvas apskaičiuoja padėtį pagal kelių palydovų signalus, naudodamas trimatį Žemės atskaitos modelį.
NOAA geodezijos paaiškinime elipsoidas apibūdinamas kaip lygus matematinis paviršius, atitinkantis paplokščią Žemės formą. Geoidas yra kitas modelis: pasaulinio vidutinio jūros lygio paviršius, susijęs su realiu gravitacijos lauku ir todėl šiek tiek banguotas.
| Modelis | Paskirtis | Kas įtraukiama |
|---|---|---|
| Rutulys | Paprastas aiškinimas ir apytiksliai skaičiavimai | Vidutinis spindulys |
| Sukimosi elipsoidas | Koordinatės, kartografija ir palydovinė navigacija | Pusiaujinis išsipūtimas ir ašigalinis paplokštumas |
| Geoidas | Fizinių aukščių ir jūros lygio atskaita | Netolygus Žemės gravitacijos laukas |
| Topografinis paviršius | Realus vietovės vaizdas | Kalnai, slėniai, pastatai ir jūros dugnas |
NOAA Nacionalinė geodezinė tarnyba geoidą apibrėžia kaip Žemės gravitacijos lauko vienodo potencialo paviršių, geriausiai atitinkantį pasaulinį vidutinį jūros lygį. Lietuvoje praktiniams aukščių matavimams taip pat naudojamas nacionalinis geoido modelis; Geoportal.lt skelbia apie LIT20G modelį, susietą su valstybine aukščių sistema.
- Palydovų orbitos stebimos iš daugelio Žemės vietų.
- Matuojamas signalų arba lazerio impulso kelionės laikas.
- Duomenys jungiami į pasaulinį koordinačių tinklą.
- Gravitacijos pokyčiai naudojami geoidui tikslinti.
- Modeliai tikrinami nepriklausomais antžeminiais matavimais.
Žemė apvali todėl, kad jos pačios gravitacija per ilgą laiką sutelkė masę aplink bendrą centrą. Sukimasis planetą šiek tiek išpučia ties pusiauju, o masių netolygumas padaro geoidą nelygų, tačiau šie patikslinimai nekeičia pagrindinės išvados. Horizontas, šešėliai, žvaigždės, kelionės, palydovų orbitos ir geodeziniai matavimai vienas kitą nepriklausomai patvirtina.
- „Apvali“ nereiškia „tobulai lygi kaip biliardo kamuolys“.
- Žemės paplokštumas mažas, bet svarbus tiksliems skaičiavimams.
- Geoido iliustracijose nelygumai dažnai specialiai labai padidinami.
- Mokslo išvada remiasi ne viena nuotrauka, o daugybe pakartojamų matavimų.

