Kokie yra populiariausi paveikslai pasaulyje? Vieno oficialaus reitingo nėra: populiarumą galima matuoti muziejų lankomumu, paieškų skaičiumi, reprodukcijų gausa ar įtaka kultūrai. Šiame dešimtuke atrinkti kūriniai, kurie plačiai atpažįstami skirtingose šalyse, nuolat aptariami meno istorijoje ir saugomi svarbiausiose pasaulio kolekcijose.
Sąrašo vietos yra orientacinės, o ne objektyvus meninės vertės įvertinimas. Kiekvienas šedevras svarbus dėl skirtingų priežasčių: Leonardo subtilios tapybos, van Gogho emocingos spalvos, Picasso politinės žinios ar Klimto dekoratyvumo. Datos ir saugojimo vietos patikrintos pagal kūrinius prižiūrinčių muziejų kolekcijų informaciją.
| Vieta | Paveikslas | Autorius | Data | Kur pamatyti? |
|---|---|---|---|---|
| 1 | Mona Liza | Leonardo da Vinci | apie 1503–1519 | Luvras, Paryžius |
| 2 | Žvaigždėta naktis | Vincent van Gogh | 1889 | MoMA, Niujorkas |
| 3 | Paskutinė vakarienė | Leonardo da Vinci | apie 1495–1498 | Santa Maria delle Grazie, Milanas |
| 4 | Mergaitė su perlo auskaru | Johannes Vermeer | apie 1665 | Mauritshuis, Haga |
| 5 | Šauksmas | Edvard Munch | nuo 1893, kelios versijos | MUNCH ir Nacionalinis muziejus, Oslas |
| 6 | Gernika | Pablo Picasso | Reina Sofía, Madridas | |
| 7 | Veneros gimimas | Sandro Botticelli | apie 1485 | Uffizi, Florencija |
| 8 | Nakties sargyba | Rembrandt van Rijn | 1642 | Rijksmuseum, Amsterdamas |
| 9 | Bučinys | Gustav Klimt | tuo laikotarpiu | Belvedere, Viena |
| 10 | Amerikos gotika | Grant Wood | Čikagos meno institutas |

1–2 vietos: „Mona Liza“ ir „Žvaigždėta naktis“
1. Leonardo da Vinci – „Mona Liza“
Leonardo da Vinci portretas, prancūziškai vadinamas „La Joconde“, yra bene atpažįstamiausias veidas meno istorijoje. Luvro katalogas kūrinį datuoja maždaug 1503–1519 metais. Nedidelė, 77 × 53 centimetrų tuopos lentos tapyba išgarsėjo dėl sunkiai nusakomos modelio šypsenos, tiesiai į žiūrovą nukreipto žvilgsnio ir minkštų perėjimų tarp šviesos bei šešėlio.
Portretuojamoji dažniausiai tapatinama su Florencijos pirklio Francesco del Giocondo žmona Lisa Gherardini. Leonardo pritaikytas sfumato metodas ištirpdo ryškius kontūrus, todėl veido išraiška keičiasi priklausomai nuo to, kur žvelgiame. Kūrinio vagystė, vėlesnis grąžinimas ir nesibaigiančios interpretacijos dar labiau sustiprino jo mitą. Originalas eksponuojamas Luvre, apsaugotas specialiu stiklu.
2. Vincent van Gogh – „Žvaigždėta naktis“
Van Goghas šį paveikslą nutapė 1889 metų birželį Saint-Rémy miestelyje Prancūzijoje. Drobėje nakties dangus virsta judančių mėlynų, baltų ir geltonų potėpių sūkuriu, o tamsus kiparisas sujungia žemę su dangumi. Peizažas nėra tikslus vaizdas pro langą – menininkas tikrovę transformavo pasitelkdamas atmintį, vaizduotę ir emociją.
Niujorko Modernaus meno muziejus pabrėžia, kad spalva ir dažo judesys čia perteikia nuotaiką, simbolį bei jausmą. Būtent ši vizuali energija leidžia kūrinį lengvai atpažinti net iš mažos detalės. „Žvaigždėta naktis“ MoMA kolekcijoje yra nuo tada.

3–4 vietos: „Paskutinė vakarienė“ ir „Mergaitė su perlo auskaru“
3. Leonardo da Vinci – „Paskutinė vakarienė“
Milano dominikonų vienuolyno Santa Maria delle Grazie valgomajame išlikusi „Paskutinė vakarienė“ nėra įprastas ant drobės nutapytas paveikslas. Leonardo kompoziciją sukūrė tiesiai ant sienos, eksperimentuodamas su technika. Dėl to kūrinys tapo itin pažeidžiamas ir per šimtmečius buvo ne kartą restauruotas.
Scenoje vaizduojama akimirka, kai Kristus praneša apie būsimą išdavystę. Apaštalų gestai ir reakcijos sukuria ritmą, o perspektyvos linijos sueina ties centrine figūra. Ši aiški kompozicija tapo viena dažniausiai cituojamų grupinių scenų Vakarų kultūroje. Dėl konservavimo originalą galima lankyti tik ribotomis grupėmis ir iš anksto rezervavus laiką.
4. Johannes Vermeer – „Mergaitė su perlo auskaru“
Apie 1665 metus nutapytas Vermeerio kūrinys dažnai vadinamas „Šiaurės Mona Liza“, tačiau tai nėra tradicinis užsakomas portretas. Mauritshuis muziejus jį apibūdina kaip tronie – įsivaizduojamo personažo, tam tikro veido tipo ar išraiškos studiją. Tamsus fonas, mėlynas ir gelsvas galvos apdangalas bei šviesą atspindintis auskaras sutelkia dėmesį į merginos žvilgsnį.
Žiūrovui atrodo, kad figūra ką tik atsisuko ir rengiasi kažką pasakyti. Šis sustabdytos akimirkos įspūdis, santūri spalvų dermė ir paslaptinga modelio tapatybė padėjo mažam paveikslui tapti pasauline ikona. Originalas priklauso Mauritshuis kolekcijai Hagoje, nors kartais išvyksta į išskirtines parodas.

5–6 vietos: „Šauksmas“ ir „Gernika“
5. Edvard Munch – „Šauksmas“
„Šauksmas“ iš tiesų yra ne vienas paveikslas, o kelių versijų motyvas. Edvardas Munchas nuo 1893 metų jį kūrė tempera, aliejumi, pastele, kreidelėmis ir litografija. Ant tilto stovinti figūra, banguojantis kraštovaizdis ir liepsnojantis dangus tapo universaliu nerimo, baimės bei psichologinės įtampos ženklu.
MUNCH muziejus atkreipia dėmesį, kad pagal paties menininko užrašus „šaukia“ gamta, o ne būtinai centrinė figūra. Kelios spalvotos versijos saugomos Osle: dalis priklauso MUNCH, kita – Norvegijos nacionaliniam muziejui, dar viena yra privačioje kolekcijoje. Dėl darbų trapumo MUNCH savo versijas eksponuoja rotacijos principu.
6. Pablo Picasso – „Gernika“
Picasso milžinišką juodai baltą drobę nutapė Ispanijos paviljonui Paryžiaus pasaulinėje parodoje. Kūrinį paskatino žinia apie Baskijos miesto Gernikos bombardavimą per Ispanijos pilietinį karą. Suskaidytos žmonių ir gyvūnų figūros, aštrios formos ir beveik laikraštinė monochromija perteikia karo sukeltą chaosą bei civilių kančią.
„Gernika“ tapo tarptautiniu pasipriešinimo karui simboliu, peržengusiu konkretų istorinį įvykį. Po ilgų kelionių kūrinys grįžo į Ispaniją, o nuo tada-ųjų yra Madrido Reina Sofía muziejaus kolekcijos centre. Tai vienas aiškiausių pavyzdžių, kaip paveikslas gali tapti politine ir moraline ikona.

7–8 vietos: „Veneros gimimas“ ir „Nakties sargyba“
7. Sandro Botticelli – „Veneros gimimas“
Apie 1485 metus sukurtoje Botticelli drobėje meilės ir grožio deivė Venera atplaukia į krantą ant didžiulės kriauklės. Uffizi galerija paaiškina, kad scena tiksliau vaizduoja ne patį gimimą, o deivės atvykimą į Kipro salą. Vėjai ją stumia kranto link, o jauna moteris tiesia gėlėmis puoštą apsiaustą.
Grakšti kontūro linija, neįprastai didelis formatas ir antikinio mito atgaivinimas pavertė kūrinį Renesanso idealizuoto grožio simboliu. Skirtingai nuo daugelio to laikotarpio darbų ant medžio, paveikslas atliktas tempera ant drobės. Originalas eksponuojamas Uffizi galerijoje Florencijoje.
8. Rembrandt van Rijn – „Nakties sargyba“
1642 metais nutapytas didžiulis Rembrandto grupinis portretas vaizduoja Amsterdamo pilietinės sargybos kuopą. Vietoje statiškai sustatytų užsakovų dailininkas pasirinko veiksmo akimirką: kapitonas Frans Banninck Cocq duoda komandą leitenantui, o ginkluoti vyrai rikiuojasi žygiui.
Dramatiška šviesa išryškina kapitono ranką, leitenanto aprangą ir paslaptingą mergaitę fone. Pavadinimas klaidina – vaizdas patamsėjo dėl senų lako sluoksnių, todėl vėliau buvo palaikytas naktine scena. Rijksmuseum kūrinį vadina garsiausiu ir didžiausiu Rembrandto paveikslu. Jis eksponuojamas specialiai jam skirtoje salėje Amsterdame.

9–10 vietos: „Bučinys“ ir „Amerikos gotika“
9. Gustav Klimt – „Bučinys“
tuo laikotarpiu, vadinamuoju auksiniu laikotarpiu, Klimto nutapytame „Bučinyje“ pora susilieja į ornamentuotą aukso lauką. Vyro apsiauste vyrauja kampuotos formos, moters suknelėje – apskritimai ir gėlės. Tik veidai, rankos bei pėdos suteikia figūroms kūniškumo, o fonas primena spindinčią mozaiką.
Kūrinio populiarumą lemia lengvai atpažįstama dekoratyvinė kalba ir universali artumo tema. Originalas yra Vienos Aukštutinio Belvederio kolekcijos pažiba. Didelis kvadratinis formatas ir tikras aukso lapas ekrane ar reprodukcijoje neperteikia viso paveikslo švytėjimo, todėl susitikimas su originalu ypač įspūdingas.
10. Grant Wood – „Amerikos gotika“
Granto Woodo paveiksle prieš baltą neogotikinį namą stovi vyras su šakėmis ir moteris. Modeliai buvo dailininko sesuo Nan Wood Graham ir jo odontologas Byron McKeeby; jie nebuvo sutuoktinių pora, nors paveikslas dažnai taip suvokiamas. Tikslus, glotnus stilius primena Šiaurės Renesanso portretus.
Rimtos išraiškos, šakės forma pasikartojančios siūlėse ir išskirtinis namo langas sukūrė vaizdą, kurį galima interpretuoti ir kaip pagarbą kaimo ištvermei, ir kaip švelnią satyrą. Būtent dviprasmybė paskatino daugybę parodijų reklamoje, kine bei populiariojoje kultūroje. Originalas saugomas Čikagos meno institute.
Šis dešimtukas rodo, kad pasaulinį žinomumą kuria ne vien techninis meistriškumas. Įtakos turi stiprus vaizdinis motyvas, istorinė reikšmė, muziejaus prieinamumas, kūrinio kelionės ir jo nuolatinis perpasakojimas kultūroje. Planuojant vizitą verta patikrinti oficialų muziejaus puslapį: ekspozicijos, restauravimo darbai ir rezervavimo tvarka gali keistis.

